Thursday, 2017-09-21, 5:19 AM

Miegantis genijus

Site menu
Calendar
«  September 2017  »
SuMoTuWeThFrSa
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Entries archive
Tag Board
Block title
Block content
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

Vaikystės draugas

  Aš turiu labai gerą draugą – medį.  Visi mano vaikystės prisiminimai siejasi su juo. Maža būdama vaikščiodavau į jį įsikibusi, kad nenugriūčiau – sukau ir sukau ratus, kol apsisukus galvelei klastelėdavau ant žemės. Mama juokdavosi iš mano nerangumo, tik ne medis. Jis net nekrustelėdavo, kad aš galėčiau į jį įsitvėrus vėl atsistoti. Kai truputį paaugau, medis man leido ant jo sėdėti. Mama nebekviesdavo ant savo kelių, sakė, per sunki jau, o medis kvietė. Jis savo storas, tvirtas šakas palei pat žemę išaugino, kad man patogu būtų jų įsitvėrus užsirioglinti aukščiau, kad kuo toliau aplink matyčiau. O, kaip toli buvo matyti. Net miškas! Jis iš tikro labai toli. Kai mudu su tėčiu ten eidavom uogauti, man taip pavargdavo kojos, taip pavargdavo, kad aš jau uogų neberinkdavau į krepšelį, tik valgydavau. Bet iš miško grįžus aš savo draugui daug naujienų papasakodavau: kaip gyvena jo dėdė Ąžuolas, sesuo Pušelė. Apie visus visus sutiktus medžius apsakydavau. Klausydavosi medis įdėmiai, taip pat, kaip aš jo klausiausi, kai jis savo lapais man iš varnų girdėtą pasaką ošė. Vieną kartą grįžus, jam paporinau juokingą istoriją, kuri buvo Eglei nutikusi. Medis taip juokėsi, kad jam net žievė įplyšo, ir dabar tas įplyšimas matosi. Aš dar nepasakiau kuo vardu mano draugas. Jo vardas – Liepa. Galėčiau sakyti ir ji, bet medis, o ypač draugas, gali būti tik jis. Kodėl? Nežinau, gal kada pats medis sakė. Tikriausiai taip ir bus, dėl ko gi būčiau tokia tikra!