Karštis plieskia į smegenis ir jas uždega. Smegenys rūksta, rusena ir įsiliepsnoja skaisčiai oranžine liepsna. Uždengus ranka liepsną, ranka nedega,                                      nes smegenis deginanti ugnis šalta. Šalta dar pavojingesnė, nes ilgiau  dega. 

Jei degančias smegenis pamato pašaliniai asmenys, jie pamano, kad tai aureolė ir puola garbinti žmogų degančiomis smegenimis arba jį prikala prie                                   kryžiaus. 

Bet gali ir nepamatyti smegenų gaisro, jei tas gaisras žmogų užklups saulėlydžio metu. Saulėlydžio šviesa tokios pat spalvos, ji taip pat oranžinė.                              Tik  labai prityręs ir daug smegenų gaisrų matęs žmogus gali atskirti saulėlydį  nuo šaltos, oranžinės smegenis naikinančios ugnies. 

Taip, ši ugnis sunaikina smegenis. Ji išdegina didžiulius plotus pilkųjų ląstelių, palikdama po savęs oranžinius pelenus. Pelenai susimaišo su                                         likusiomis  pavienėmis ląstelėmis ir atsiranda nauji nematyti ir nenuspėjami dariniai, kurie žmogų verčia nenuspėjamai elgtis ir kalbėti. 

Šitą elgesį žmonės vadina beprotybe.

Tik tai nėra tikslus pavadinimas. Tikslų pavadinimą gali pasakyti žmogus pats patyręs smegenų gaisrą ir jį užgesinęs. 

Pavyksta tik nedaugeliui užgesinti gaisrą.... bet kalbėt apie tai jie nenori...