Wednesday, 2018-02-21, 8:57 AM

Miegantis genijus

Site menu
Calendar
«  February 2018  »
SuMoTuWeThFrSa
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728
Entries archive
Tag Board
Block title
Block content
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

Stebuklinga Braškė

                                                      

            Senoje dvokiančioje kūdroje nuo senų senovės gyvena varlės. Šios kūdros kvapas privilioja daug uodų, mašalų ir musių tad varlėms nieko netrūksta: gyvena sau, mašalus ėda, saulutėje šildosi, o vakarais rengia toli už kūdros ribų girdimus koncertus.

            Bet vieną kartą čia, kur visoms varlėms labai gera gyventi, atsirado varlė vardu Kva, kuri buvo nepatenkinta tuo, kad gimė varle. Kva nepatiko niekas: nei jos varliška išvaizda, nei maistas, nei kitos varlės. Ji troško būti kuo nors  kitu ir ta mintis nedavė jai ramiai gyventi.

Vieną dieną, iškankinta savo įkyrių minčių, Kva nukeliavo pas kūdros patarėją – seniausią ir išmintingiausią varlę bei pasisakė jai nebenorinti daugiau būti varle. Patarėja daug negalvojusi liepė susirasti gandrą.

-         Ar gandras man duos patarimą ką daryti? – apsidžiaugė svajotoja.

-         Ne, jis tik tave praris, - ramiai atsakė senė.

-         Aš nenoriu mirti! – sušuko pasibaisėjusi Kva. – Aš noriu būti kuo nors Kitu!

Tada tarė išmintingoji:

-         Tau gali padėti mėlynoji braškė. Surask ją ir suvalgyk. Apie ką valgydama pagalvosi – tuo ir tapsi!

Kva labai nustebo: taip paprasta – suvalgys uogą ir sena svajonė išsipildys! Laiminga ji net neužsuko atsisveikinti su giminaitėmis, išsiropštė iš kūdros ir nušokavo į visai netoli esantį daržą. Atkakusi į vietą, surado kur sirpsta braškės ir puolė ieškoti mėlynosios uogos. Ieškojo ir vis galvojo, kuo ji norėtų būti? Ir kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau suprato, kad sėdėdama kūdroje ji ne iki galo sulipdė savo svajonę. Ji nenori būt varle – tai labai aišku!  Bet kuom ji nori tapti? Mašalu? Ne, suės kitos varlės! Gandru? Bet tada reikės ryti savo giminaites, o šito Kva nenorėjo. „Et, - pamanė žalioji -  būsiu drugeliu!  Jis toks gražus ir nei karto man nepakliuvo pietums". Nusiraminusi ji ieškojo toliau. Jau buvo beprarandanti viltį, kai prieš akis sušmėžavo mėlynoji braškė. Kva net ašaros ištryško – pagaliau jos gyvenimo svajonė išsipildys!

            Tuo metu, kai varlė dėjo stebuklingąją braškę į burną, į daržą įbėgo višta. Kva, kone paspringo iš netikėtumo:

-         Višta!  - sušuko, ir puolė slėptis. Ir čia įvyko stebuklas: varlė Kva pavirto višta Kva. Dar nesuvokdama kas nutiko, Kva lakstė kaip paklaikusi po daržą ieškodama saugios vietos pasislėpt. Tik stabtelėjusi atsipūsti ir apsidairyti suprato kas nutiko: „Štai tau, - pamanė – o norėjau būti drugeliu" ! jai svaigo galva ir pykino, mat žemė dabar buvo toliau nuo jos akių. Netikėtai Kva išgirdo garsų kudakavimą ir pajuto smūgį į pakaušį:

-         Vagilė, vagilė! – rėkė balsas į ausį.

Net nebandydama ko klausti ar teisintis, Kva pasileido kiek kojos neša, norėdama išvengti kito skaudaus smūgio snapu. Ją užpuolusi višta, ta pati, kurią Kva išvydo rydama uogą, neketino atsilikti ir atkakliai persekiojo bėglę. Ieškodama išsigelbėjimo Kva pasuko kūdros link, o ją pasiekusi, pliumptelėjo į vandenį. Vijikė šoko iš paskos, bet tuoj abi kaip nutvilkytos iššoko lauk. Šaltas vanduo kiek atvėsino pikčiurną vištą, bet ji neatstojo, įbedė piktai akis į Kva ir užkvarkė:

-         Kur padėjai braškę, vagile?

-         Prarijau – kaltai prisipažino Kva.

Valandėlę buvo tylu, matyt višta galvojo.

-         Gal dar nors kiek liko? – paklausė višta po kiek laiko, viltingai žvelgdama į Kva.

-         Ne, o kodėl klausi?

-         Norėjau pavirsti į varlę.

-         Ne, - papurtė galvą Kva – varle būt neįdomu!

-         Štai pabūsi višta ir sužinosi kas geriau! – atkirto višta. – Aš jau visus metus dedu kiaušinius ir keikiu tą dieną, kai panorau būt kuo nors kitu.

-         Ki.....ki.....kitu??? – užsikirsdama išlemeno Kva, negalėdama patikėti savo ausimis. – Tu buvai varle ir panorai būti kuo nors kitu?

-         Panorai, panorai, - įsižeidė višta – o pati ko į daržą atsliūkinai? Tyčiosis mat dabar iš manęs.

-         Aš nesityčioju, man tiesiog įdomu – greitai pasiteisino Kva.

Taip kvarktelėjimas po kvarktelėjimo ir dvi vištos, o gal teisingau varlės, išsiaiškino, kad abi kilusios iš tos pačios kūdros, kad abi buvo nepatenkintos tuo, kuo yra ir, kad abi norėjo tapti kuo nors Kitu. Tai jas suartino ir jos susibičiuliavo. Nuo tos dienos jiedvi dažnai ateina prie kūdros padūsauti buvusių dienų, pasiklausyti savo giminaičių koncerto ir pasvajoti, kaip kitąmet, suvalgiusios stebuklingą uogą, vėl bus varlėmis.

P.s.  Negainiokit varlių iš daržo.