Mes labai gerai jaučiamės kartu – aš ir jo rankos. Jos didelės, grubios ir visada žino kaip, kada ir kur jos turi būti. Kas dar mus sieja aš nežinau. Jis senas, susiraukšlėjęs ir visai nepatraukus. Aš jauna, gal net pernelyg jauna, kad jį atstumčiau. Bet ir nenoriu to daryti, nes man reikalingos jo rankos – glostančios, glamonėjančios, glamžančios mano palaidinę, mano trumpus, garbanotus plaukus ir baltas visai be įdegio rankas. Mes kalbamės apie viską, tik ne apie glamonėjančias rankas. Jei apie jas prabiltume dingtų ta šiluma, kuri trykšta iš delnų, kuri nenutrūkstamai sruvena pirštais ir užgydo mažyčius įdrėskimus ir gilias žaizdas. Jei apie jas prabiltume, jaučiu, kad manyje atsirastų baimė kuri  nebeleistų laisvai ir besąlygiškai pasikliauti. Jei apie jas prabiltume – aš turėčiau išeiti. Aš dar nenoriu išeiti. Aš neišeisiu kol bent iš vienos neužgydytos žaizdos sruvens kraujas. Neišeisiu kol jausiu rankų šilumą. Todėl mes apie jas nekalbame. Todėl aš apie jas nekalbu, net negalvoju, tik jaučiu. Jaučiu jas dieną ir naktį, kai lyja ir kai šviečia saulė. Jaučiu jas ir kai jų nėra šalia. Aš nuolat jas mokausi jausti, nes ateis ta diena, kai jų šalia nebebus. Kai nebebus šiltų glamonių ir gydančių prisilietimų. Tada teks mokytis gyventi iš naujo. Tada jau mano rankos glostys kažkieno rankas ir plaukus. Tada mano rankomis sruvens nenutrūkstanti šiluma kuri užgydys žaizdas. Bet ir tada nekalbėsiu apie jas – tik jausiu. Tik jaučiant rankas, nenutrūksta jomis sruvenanti šiluma.

                                                                            2004 m. rugpjūtis 9 d.