Nieko sau !

Kartą Nieko Sau šalyje gyveno tokie nieko sau žmonės. Žmonių buvo, nieko sau, kiek daug. Bet niekas jų neskaičiavo, nes ir taip žinojo, kad visi namai pilni. O tie žmonės nieko sau, kaip gyveno!

Iš ryto patekėdavo, nieko sau, kokia saulė: raudona, įkaitusi, o kaip šildė, tai nieko sau! Net patys didžiausi šalčiadrebiai taip sušildavo, kad jausdavosi visai nieko sau. Kai saulė visai nieko sau aukštį danguje pasiekdavo, didelis Nieko Sau šalies laikrodis išmušdavo vidurdienį. Nieko sau kaip visi džiaugdavosi! Kodėl? Na nieko sau, tu dar nežinai? Taiga tada didelė mašina atveždavo tiek daug statinių midaus, kad į didžiausią aikštę vos tilpdavo. Nieko sau, kaip atrodė! Ir tada prasidėdavo linksmybės. Nieko sau, kaip žmonės linksmindavosi, būtumėt matę! Gėrė midų ir dainavo. O dainas, nieko sau, kokias traukdavo! Ir šokiai nieko sau būdavo, kol dar ant kojų pastovėdavo. Kol visą midų išgerdavo, saulė nusileisdavo ir ateidavo, nieko sau, kokia naktis. Bet jos niekas nebematydavo, nes žmonės nieko sau, kaip miegodavo.

Bet vieną dieną, kai saulė buvo nieko sau aukštai ir laikrodis mušė vidurdienį taip garsiai, kad nieko sau, kaip toli girdėjosi, mašina su midaus statinėmis į miestą nebeatvažiavo. Nieko sau, kaip žmonės nusiminė! Nebeatvyko mašina ir kitą, ir dar kitą dieną. Jos niekas, niekada daugiau nebematė.

Žmonės priprato, bet pradėjo gyventi tik taip sau. Net savo šalies pavadinimą pakeitė: dabar ji vadinasi Taip Sau šalis. Ar esi ten buvęs? Geriau ir nenorėk ten patekti, nes ten viskas tik taip sau.