Miegantis genijus - Makaušis ir Takaušis
Friday, 2017-01-20, 7:52 AM

Miegantis genijus

Site menu
Calendar
«  January 2017  »
SuMoTuWeThFrSa
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Entries archive
Tag Board
Block title
Block content
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

Makaušis ir Takaušis

                                          

Miške, seno ąžuolo drevėje, Makaušis ramiai miegojo ir sapnavo trys šimtai penkioliktąjį žiemos miego sapną. Šį sykį jis regėjo savo nuostabios jaunystės laikus, kai pasikinkęs rūstų Šiaurės vėją, kartu su juo skrodė šaltas vandenyno bangas... Staiga prieš pat juos išdygo didžiulė ledo lytis, ir Šiaurys tik bum – negailestingai trinktelėjo savo raitelį į ją, apsukęs prieš tai apie savo rūsčią galvą. Pagalvojęs, kad to maža, dar sykį apsuko ir vėl – bum, ir dar bum, ir dar, ir dar...

Bum – bum, bum – bum!

Makaušis pašoko iš tokio baisaus sapno plačiai atmerkęs iš išgąsčio akis: kas tam vėjui nutiko,ko jis taip įsiuto?

Ir vėl: bum – bum, bum - bum!

-         Dabar aš nemiegu, bet vis tiek bumbsi. Vadinasi, vėjas manęs netrenkė, aš tik sapnavau, - vis dar gerai nesusigaudydamas garsiai mąstė Makaušis. Jis tamsoje nusigavo iki uždarytos drevės angos:

-         Tuoj aš išsiaiškinsiu bumsių priežastį, - ramino jis save.

O miškas, kuriame augo ąžuolas, kaip ir visa žemė, buvo storai nuklotas sniegu, švietė ryški saulė, savo spinduliais apgaulingai paversdama sniegą žėrinčiais deimantais. Apžėlusiom letenom Makaušis patrynė užtraiškanojusias beblakstienes akis , bet nieko daugiau nematė, kaip tik žėrintį baltumą:

-         Vaje, aš sudeltonikavau, nebeskiriu spalvų, vien tik baltus deimantus. – suburbėjo liūdnai Makaušis.

Bum – bum, bum - bum!

-         Tai tas bumsis kaltas! – padarė išvadą. – Aš jį surasiu! – ir daug negalvodamas stryktelėjo iš viršaus į minkštas pusnis.

-         Čia kas? Iš kur tie šalti miltai? – nustebo, paskui šį tą prisiminęs nusijuokė, - Koks aš užmirštuolis, juk čia sniegas! O jei tai sniegas, tai aš ne daltonikas! Valio!

Miške vis bumsėjo ir Makaušis patraukė ton pusėn, aukštai šokinėdamas per pusnis, sulig kiekvienu šuoliuku iki pakaušio pasinerdamas į pusnis, nes buvo gana mažo ūgio.

Bumsėjimas artėjo, garsėjo ir... truputį baugino. Kai jau atrodė visai netoli, Makaušis pasilėpė už krūmo ir įdėmiai įsispirtojo garso link.

-         Cha, cha, juk tai žmogus kerta eglę! – apsidžiaugė už save nieko baisesnio neišvydęs babaušis.

-         Dabar laikykis, mano sapno drumstėjau! – Jis giliai įkvėpė šalto oro ir kaip galėdamas garsiau sumaurojo, kad net sniegas nuo aplinkinių medžių pabiro.

Žmogus ramiai atsisuko ir Makaušis pamatė, kad tai visiai ne žmogus, o jo senas draugas babaušis, vardu Takaušis.

-         Na, pagaliau tu pabudai, Makai! Jau maniau niekada tavęs nepamatysiu – kiek suirzęs, todėl turbūt nepasisveikinęs prašneko triukšmadarys.

-         Tai ko eglę trankai? Reikėjo į mano ąžuolą dunkstelėti, būčiau greičiau nubudęs, - atkirto Makaušis.

-         Matai, galvelė mano jau ne kokia, pamiršau, kur žiemoji.

-         Na, jei taip, - atlyžo Makas. – tai kas nutiko? Juk ne be reikalo tokią tolybę atkulniavai?

-         Taip. Ar matai kaip aš apsirengęs? Kalėdų Seniu! Todėl mane ir žmogumi palaikei, - timptelėjo ant gumos uždėtą baltą barzdą žemyn atėjūnas ir pasakojo toliau:

-         Tikrasis Kalėdų Senelis labai sunegalavo, persigėrė pušų arbatos, ar kurį galą – dabar jį taip bado, kad pas vaikus eiti negali. Paprašė jis manęs pagalbos. Tu gi žinai, aš nemoku atsisakyti – sutikau. Bet va, bėda, elniai manęs baidosi.

-         Palauk, kur tu suki? Man siūlai būti Kalėdų Seniu ar elniu? – paklausė įtariai Makas.

-         Na, - trypčiojo Takaušis sniege, - tu apsirengtum kokiu pagranduku, o tavo draugužis Šiaurės vėjas mus nuskraidintų nuo kamino prie kamino, - aiškino planą bičiulis.

-         Nejau manai galįs pavaduot Kalėdų Senį? Na tu ir naivuolis, Takai! – nusišaipė Makaušis.

-         Aš gana panašus į jį, - pasipūtė Takaušis. – Ir tave taip aptaisysiu, kad niekas ir neįtars, kas yra kas, - įtikinėjo toliau.

-         Pažiūrėk į save! Tu gi apžėlęs kaip meška, - sumenkino Takaušio įsitikinimą Makaušis, šiek tiek įsižeidęs už pasiūlytą pagranduko vaidmenį. Jam tai atrodė pasityčiojimas iš jo mažo ūgio.

-         Pamatę tavo raudonas akis, apžėlusį veidą ir rankas visi vaikai išsilakstys. Ir ne tik jie – šunys staugdami puls į miškus ieškoti išsigelbėjimo. – rėžė visą tiesą į akis Makaušis.

-         Tai ką daryti, juk tuoj Kalėdos? Kaip vaikučiai be Kalėdų Senelio? – susirūpino Takaušis.

-         Nuo kada toks jautrus pasidarei? – nustebo Makaušis.  – Kiek čia seniai abu apie langus braižydamiesi neklaužadas vaikus šiurpindavome, o dabar mat kaip pragydai – vaikučių gaila!

-         Matyt senstu, - kaltai burbtelėjo babaušis.

-         Man, tiesą sakant, taip pat nebesinori nieko gąsdinti, - tyliai prisipažino mažasis babaušis, - matyt iš tikro senstam.

-         Abu nutilo ir žvelgė į mišką, kuris ramiai snaudė apsiklojęs sniego patalais ir niekuo nesirūpino.

-         Žinai, Takai, aš turiu čiagodago medžio šaknies, kurios nuoviras išgydo bet kokią ligą. Ir nors ji man labai brangi, duosiu jos šiek tiek Kalėdų Seniui.

-         Tai  nešk ją šen, o aš pasipustysiu padus ir greičiau už vėją ją nunešiu kam reikia, – sujudo Takaušis.

Makaušis nusitempė Takaušį prie savo ąžuolo, įšokęs į drevę surado šaknį ir numetė ją Takui.

-         Laimingos kelionės! – palinkėjo jis nubėgančiam bičiuliui. – Aplankyk mane pavasarį, ką nors dar išgąsdinsim.

-         Geraaaaiii .... ai...... jau iš labai toli atskriejo balsas.

-         Na, ką gi, galima vėl miegoti! Reikia iki pavasario išsiaiškinti su tuo vėju, trankiusiu mane į ledo sieną.

Babaušio, vardu Makaušis, akys užsimerkė ir  jis susapnavo trys šimtai šešioliktąjį žiemos miego sapną.