Tuesday, 2017-07-25, 2:31 PM

Miegantis genijus

Site menu
Calendar
«  July 2017  »
SuMoTuWeThFrSa
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Entries archive
Tag Board
Block title
Block content
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

Karšta naujiena

                                                       

Pažadintas paukščio rytmetinės giesmės Juozas Lapinis sunkiai atplėšė akis ir prieš save išvydo mėlyno dangaus lopą. Geltonos rugių varpos lingavo virš jo galvos švelniai ilgais akuotais kutendamos panosę.

-         Šimtas zuikių! Kur aš esu? – netikėjo savo akimis pabudęs žmogus. Šonus maudė nuo nepatogaus kieto gulto, kuriame praleido naktį. Na taip, vakar gėrė, nemažai gėrė. Juk ne pirmas kartas – ir anksčiau nevengė stikliuko. Bet, kad nepasiektų namų – to dar nebuvo!  Tikriausiai nelabukas jį čia bus už parankės atvedęs. Juozas truputį kilsterėjo, pasirėmė alkūnėmis ir apsidairė. Visai netoli, ant kalnelio, prisidengusi apšerpetojusiu stogu stovėjo suklypusi, pajuodusi Kunciaus Prano troba.

-         Tai tavo darbas, prakeiktasis! – iškėlęs kumštį pagrūmojo sodybos link. Pamažu į dar likusias nepragertas smegenų ląsteles grįžo netolimi įvykiai. ...Vakar, štai šiuo keliu, palei rugių lauką ėjo žmona. Petronėlė jį paliko ir išėjo išsivesdama su savimi geriausią karvę. Jis ją vijosi, įkalbinėjo grįžti, maldavo, net grasino. Nepastebėjo, kaip priešais ant kelio atsirado Kuncius, pajuto tik akių sritį skaudų jo kumštį ir viskas aptemo...

Juozas pakėlė ranką prie akių. Skauda! Labai skauda! Turbūt ir didžiulė mėlynė yra. Kur nebus! Toks drūtas diedas, arklį užmušti galėtų, o čia... Du maišus pilnus rugių po pažastimis pasikišęs kaip kokius arbūzus neša – ne sykį pats matė: tiek kartu dirbta, gerta, šnekėta. Lapinių namuose šis žmogus buvo laukiamas ir mylimas. Kaip vakar paaiškėjo – tikrai mylimas!

-         Geriausias kaimynas! Pakart tave per maža! – pats su savimi kalbėjo Juozas,  o iš akių pradėjo sunktis skaidrūs lašai – ar tai ašaros, ar vakarykščiai išgertas skystimėlis.

-         Kažin, gal aš viską susapnavau, gal padauginau išgert naminukės. Negali būti, kad mano Petronėlė paliko mane ir išėjo pas šitą, šitą... – Juozas nerado tinkamo žodžio „šitam" apjuodinti, kad krūtinėj pasidarytų lengviau.

-         Aš jiems parodysiu! – ryžtingai nusprendė lapinis, nusišluostė sudrėkusias akis ir skruostus, kietai suspaudė kumščius ir nužirgliojo tiesiai per rugius Kunciaus Prano trobos link. Ką parodys ir pats dar nežinojo, tad artėjant prie trobos ryžtas vėso, o žingsniai lėtėjo. Priėjęs vartus į kiemą ir visai sustojo. „Ką aš jai pasakysiu? O jei ir jis išeis? Sakysiu: išsiaiškinkim kaip suaugę žmonės – be barnių ir muštynių" – dėliojo savo mintis Juozas, pats save drąsindamas.

Tuo tarpu į kiemą išėjo Petronėlė. Užmačiusi savo vyrą stovintį už tvoros, priėjo arčiau ir rankomis įsisprendė į šonus:

-         Ko atsliūkinai? – griežtai paklausė, nors širdyje gailėjo to susivėlusio, mėlynais abiem paakiais žmogaus.

-         Grįžk! – tyliai sušnibždėjo Juozas, nuolankaus šunelio akimis žvelgdamas į žmoną.

-         Grįžti? ! – pakartojo Petronėlė. – Tu gi pliurza, niekam tikęs girtuoklis ir dar nevėkšla, - vardijo jo nuopelnus žmona. – Kai šalia buvau, tau manęs nereikėjo. Pastebėdavai tik tuomet, jei katilas būdavo tuščias, ar tvarte kiaulės žviegdavo. Man nusibodo! Tegul dabar bambeklė tavo motina nutukusį užpakalį paklibina!

Šiaip jau Lapiniui  nepatikdavo kai nepagarbiai kas atsiliepdavo  apie jo motiną, bet šį sykį nutylėjo – ne tas atvejis, kad gintų jos garbę.

-         Petrute, aš pasitaisysiu, - tyliai pažadėjo Juozas, pats tuo, beje, labai abejodamas.

Išgirdęs balsus, į kiemą išėjo ir trobos šeimininkas. Pamatęs savo priešininką šyptelėjo ir priėjęs apkalbino Petronėlę:

-         Matai, kaimynėli, kaip būna, kai nuolat nusigeri ir nebeatlieki šeimyninių pareigų. Neiškentė Petronėlė, pradėjo į šalis dairytis ir rado ko ieškojus. Ar ne taip? – kreipėsi Pranas paskutiniu sakiniu į Petrę ją stipriau prispausdamas prie savęs. Ta nieko neatsakė, tik šypsojosi. Juozas paraudo kaip išviręs vėžys ir tvirtai abiem rankom įsikibo į tvorą:

-         Manai, tu geresnis!? Toks pats pijokas! Aš nors ūkį turiu, o tu – svieto perėjūnas! – bandė įgeltį Lapinis.

-         Tas teisybė, - visai nesupykęs atsakė Kuncius. – bet matai, aš dar šį tą galiu, juk ne veltui moteris mane pasirinko! O tu jau niekam tikęs supuvęs kelmas! – Oi, kaip Pranui Kunciui patiko žeminti meilužės vyrą jos akyse.

-         Baikit jūs abu! – sušuko Petrė. – Eik, Juozai, namo. Aš negrįšiu!

-         Karvę atiduok! Neturi teisės jos pasiimti! – Lapinis nenorėjo grįžti tuščiomis.

-         Uždirbau su tavimi vargdama per tuos metus ne tik karvę, brt tiek jau to,  - atšovė jam eks žmona ir nusisuko.

Neliko kas daryti Juozui. Paleido tvorą ir kiūtina į kuprą susimetęs namo. Staiga, lyg iš po žemių atsiradęs, jam kelią pastojo Pilkis Jonas, visada viską žinantis kaimynas.

-         Kur eini  ragus atstatęs, bene nudurti ką nori? – pragydo neslėpdamas šypsenos Pilkis. „Uch, tu žalty, žinai jau ir apie ragus" – piktai pamanė Juozas.

-         O akys kokios, dievuli tu mano! Ne kitaip, pagal special užsakymą bus padarytos! – tyčiojosi toliau Jonas iš kaimyno.

-         Nori ir tau tokias įtaisysiu? – pro sukąstus dantis sušvokštė Juozas.

-         Nepyk, pajuokavau, - išsigando plepys. Savisaugos jausmas jam, per pusę pragyvento amžiaus, buvo gerai išsivystęs. Šypsena dingo nuo plataus veido – kam rizikuoti! Namie kiek tinkamas galės šaipytis. O šaipytis yra ko – jis, kaip ir visas kaimas, žino karščiausią naujieną, jau turinčią ir kodinį pavadinimą: "Meilės trikampis”. Visi tik ir kaitina liežuvius, narstydami po kaulelį visus trikampio dalyvius, kurdami savo įvykio versijas, bei prognozuodami jo baigtį. Turėjo savo versiją ir Pilkis, kurią prieš nueidamas ir išsakė:

-         Nenukabink nosies, grįš tavo Petrė! Kuncius gi plikas kaip nužienėtas medis, viską per gerklę perleidęs, tik marškinius ir kelnes beturi. Kiek mania, soti ji vien meilės duona bus? Išalks gerai ir parbildės! Pamatysi!

-         - Žinai tu,… - numojo ranka Juozas, bet žodžiai širdį paglostė. O gal?

Namie jį pasitiko motina, senoji Lapienė:

-         Kur valkiojiesi, senos motinos negaila? Ta paleistuvė padus parodė, o man vark vienai su gyvuliais! – skalijo senė, kad visas kiemas skambėjo.

-         Nešauk, ir taip jau visas kaimas žino, - tildė sūnus motiną.

-         Koks jautrus pasidarė! Nuo tavęs boba pabėgo, liurbi tu! Seniai sakiau, kad jai reikia lazdą paimti ir gerai kailį iškaršti – būtų ir dabar tebesanti! – vertė motina ant sūnaus per naktį susikaupusį pyktį.

Mostelėjo ranka senajai prieš nosį Juozas ir nuėjo kasdieninių darbų dirbti.

Slinko dienos. Karštoji kaimo naujiena kodiniu pavadinimu „Meilės trikampis" prigeso, kaip prigęsta nekurstoma ugnis. Tik štai vieną popietę į kaimo krautuvėlę – visų naujienų ir paskalų paskirstymo punktą – mėlynais paakiais užėjo Pilkis Jonas.

-         Kas tave taip išgražino, tiesiog akių atitraukt negalima – tuoj suskato šaipytis iš nelaimingojo ten buvusios kaimo moterėlės. Širdį kiekviena džiaugėsi, kad pagaliau atsirado kažkas, kas iškaršė šiam plepiui kailį už įkyrų kišimąsi į ne savo reikalus.

-         Sutikau šįryt Lapienę Petronėlę einančią vieškeliu ir karvę už ilgos grandinės tempiančią.  – pradėjo pasakoti Jonas. – Pamaniau, pašnekinsiu kaimynę, klausiu jos: „Ar meilės duona sausa tapo, ar tik karvę į ganyklą vedi?" O ji kad voš man rankoj laikyta grandine į akių tarpą, net žvaigždėtą rugpjūčio dangų išvydau. Ir nuėjo nieko nepasakiusi.

Palytėjo savo akis Jonas, patylėjo kiek ir tęsė toliau:

Pastovėjau ant vieškelio ir pasekiau akimis, kur eis. Sugrįžo! Sugrįžo pas Lapinį! O juk aš taip ir sakiau – vien meile dar nei vienas sotus nebuvo!

-         Skaudžiai tau kainavo tavo tiesa, - nusikvatojo moteriškės.

Pilkis Jonas sumirksėjo, nesuprasdamas, ko tos juokiasi ir nieko nepirkęs išėjo lauk. Jam šiek tiek skaudėjo tarpuakį, bet vis tiek buvo laimingas, galėjęs pirmas pranešti kuo baigėsi istorija, kodiniu pavadinimu „Meilės trikampis".