Kartą parsinešė bobutė iš daržo kopūstą. Paėmė peilį, šmaukšt, ir perpjovė jį per pusę. Žiūri, vidurį kopūsto verkia didelis kirminas, padalintas į dvi lygias dalis. Pagailo bobutei kirmino:

-         Neverk! – sako, o pati pasiėmė adatą, įvėrė siūlą ir ėmė siūti perpjautas dalis į vieną.

-         Oi, ui, ai, ach, och! – garsiai dejavo nabagėlis.

-         Nešauk taip! – paprašė siuvėja. – O tai nebesiūsiu!

Labai norėjo būti sveikas kirminas, tad pritilo. Kai darbas jau buvo baigtas, pamatė moteriškė, kad susiuvo savo netikėtą žalią klientą raudonu siūlu.

-         Kaip nesmagu, - pamanė bobutė, bet kirminui nieko nepasakė: vargšelis taip džiaugėsi sveiku kūnu, nenorėjo liūdinti.

-         Kur išėjimas? – žvaliai paklausė kirminas.

Moteris atidarė duris ir jį išleido. Kieme šliaužiantį spalvotą kirminą pamatė gaidys:

-         Išsigimėlis! Išsigimėlis! – suskato kudakuoti pentinuotasis. Tuoj pat prisistatė nemažas būrelis jo gerbėjų vištų. Apstojo nelaimingąjį kirminą, spokso kraipydamos puskvaišes galvas, bando suprasti kas tai per padaras.

-         Gal pankas? – sugalvojo jauna vištelė, šiek tiek toleruojanti permainas.

-         Negirdėjai, ar ką!? – suriko jai senė višta į ausį. – Gaidys pasakė - išsigimėlis!

-         Fui, nežiūrėkime, dar kiaušinius išsigimusius pradėsime dėti! – pasibjaurėjo likusios. Pulkas nusisuko ir nuskuodė šalin katra greičiau.

-         Kirminas tikėjosi blogesnės susidūrimo su vištomis pabaigos, todėl į smulkmenas nesigilino, o nušliaužė tolyn. Kiek pašliaužęs išgirdo šlamant orą. Atvertė galvą ir sustingo išvydęs artėjant savęs link didelį paukštį. Jau buvo beatsisveikinąs su gyvenimu, kai paukštis staiga pakeitė skrydžio trajektoriją:

-         Tfu, tfu, tfu! – tik išgirdo kirminas įkandin nuskrendančios savo nelaimės.

Taip raudono siūlo saugomas žaliasis sugrįžo į gimtąją vietą – kopūstų daržą.

-         Iš kur tas raudonas dryžis tau per pilvą ir nugarą tiesias? – paklausė jį pamačiusi smalsi draugė. Tik dabar suprato keliauninkas kodėl jo šalinosi ir papasakojo nieko neslėpdamas kas jam nutiko. Smalsuolė kirmėlaitė irgi užsigeidė įsigyti puikią apsaugą. Įlindo į patį didžiausią kopūstą ir laukia. Atėjo bobutė, nupjovė kopūstą, parsinešė namo ir pjaudama pusiau perpjovė kirmėlaitę.

Deja, ne visada būna taip, kaip tikiesi ir planuoji. Bobutė, per neapsižiūrėjimą sykį padariusi klaidą, pasimokė ir šį kartą susiuvo žalią kirmėlaitę žaliu siūlu. Susiuvusi išleido laukan ir jos niekas daugiau nebematė.