Spalvotas pasivaikščiojimas

Vieno, nedidelio spalvoto miestelio gatve ėjo Geltonas ir Raudonas. Buvo gražus, apytamsis vakaras, skubėti niekur nereikėjo. Kad būtų įdomiau vaikštinėti, Spalvoti nutarė paspoksoti į kitų spalvotų spalvotus langus. Arčiausiai stovėjo žalias namas. Į jo plonas plevenančias užuolaidas ir sukišo raudoną ir geltoną nosis smalsuoliai. 

Vaizdas kurį pamatė nuolat keitėsi – tai Žalias krypuodamas vaikštinėjo po kambarį pirmyn ir atgal, bambėdamas ant neūžaugos Žaliuko už kažkokį prasižengimą. Žalia gi, ramiai ir labai susidomėjusi žiūrėjo serialą apie Žalių meilę per žaliai spalvotą televizorių.

Pro kito namo langą dvelkianti ramuma ramino, nes Mėlynas miegojo ir garsiai knarkė. Tik skersai lovos tinklą audė storas mėlynas voras.

-         Toks tas gyvenimas, - pagalvojo garsiai Geltonas ir abu nušlepsėjo prie sekančio spalvoto lango, kuris viliojo gardžiu kvapu: Juoda gamino vakarienę Juodiems. Staiga Juodą kažkas pašaukė ir ji nušlepsėjo į kitą kambarį, o neužilgo neprižiūrima vakarienė pakvipo degėsiais.

-         Juodiems – juoda! - ištarė Raudonas ir išsitraukęs raudoną nosinę nusišluostė kaktą.

Taip jie ėjo nuo namo prie namo, stebėdami kitų gyvenimą, kol priėjo savo namus.

-         Namuose geriausia! - sušnibždėjo Geltonas ir puolė Geltonai į glėbį, kuri išėjo jo pasitikti.

-         Taip! – jau savo namuose ištarė Raudonas imdamas ant rankų porą Raudoniukų. – Namuose geriausia!